Vileikis

Cf. Vileikà, Vilei̇̃šis, Vileità, Viliõkas, Viliónis, Viliõšius, Viliùšis, Vilùtis (see). The origin is not entirely clear. Often these surn., apparently, can be derived from lit. lure „traukti prie savęs, masinti, žavėti; masinant vadinti, kviesti; stengtis apgaulingai gauti“, lure „gundytis, žavėtis“, hope „turėti vilties, tikėtis“, hope „vylių daryti, apgaudinėti“ (DLKŽ) or the like. But the connection with Vi̇̀lius (see) is also often possible.